Geologija – atmosfera ir oras
Komentarai (0) Atmosfera yra išorinė žemės danga. Tai vynioja kietą žemę ir sujungiama su tuo žemės rimtumo. Dėl saulės karščio, tai yra pastoviame judėjime. Šitie pastovūs orai Kaune masių pakeitimai susieja mūsų orą.
Atmosfera susideda iš maždaug 78 procentų azoto, 21 procento deguonies, 0.9 procentų argono, ir maždaug 0.04 anglies dvideginio. Be to, yra neono, vandenilio, helio, ozono, metano, ir azoto oksidų pėdsakų. Žemės istorijos metu, ši danga patyrė daug pakeitimų. Pradžioje, tai yra, prieš daugiau kaip 4.5 milijardus metų, atmosfera turėjo savyje daugiausia vandenilį, anglies dvideginį, ir smalkes.
Kai saulės vėjas išmėtė šią originalią atmosferą, nauja antklodė, suformuota iš dujų, nutekančių iš žemės interjero. Svarbiausi komponentai buvo anglies dvideginis, oksidai azoto, vandenilis, sieros dioksidas, ir vandeninis garas. Kondensuotas vandeninis garas orai Kaune sukėlė mūsų vandenynus ir upes. Ten suformavo pirmas gyvenimo formas. Kai kurie iš šitų organizmų buvo gebantys fotosintezę, būdami deguonies paleidimo priežastis prieš maždaug 2 milijardus metų. Reikėjo dar 1.5 milijardų metų gyvenimo organizmams, kad sugebėtų pradėti įkvėpti mūsų atmosferą.
Atmosfera saugo mus prieš kosminius ir saulės spindulius, silpnėdama ar sugerdama juos. Atmosfera yra sudaryta iš sluoksnių, ką atskiria dominuojanti temperatūra, dujinė sudėtis, ir jonizacija. Kai orai Kaune kyla per atmosferą, orinį tankumo mažėjimą. Dešimt kilometrų aukštyje, kvėpuodamas jau tampa sudėtingas, todėl, kad dėl krintančio orai Biržuose slėgio deguonies turinys yra labai žemas.
Oras yra nustatytas tam tikrų atmosferinių reiškinių, tokių kaip orinė temperatūra, orinė drėgmė, spaudimas, judėjimas (vėjas, vėtra), ir galų gale jų jėga ir kryptis, taip pat kaip prie nusėdimo (lietus, sniegas). Šitie atmosferiniai reiškiniai tampa matomi su būdingų debesies sudarymų pagalba.
Pagal jų aukštį, debesys yra klasifikuoti į viršutinį, vidurys – ir žemesni lygmenys. Šitų lygmenų viduje mes skiriame dešimt debesių bazinių tipų. Atitinkamas stalas buvo surinktas 1803 L. Howard, mėgėjiško meteorologo. Jis klasifikavo atskirus debesis prie jų sudarymo ir aukščių, ir pavadino juos vartojantis lotynų kalbą.
